Beveik prieš 20 metų Vilniaus Antakalnio rajone, Oginskio getvėje, veikė taros supirktuvė, tapusi vietinių pankrokerių traukos tašku. Čia jie truputį dirbo ir dar daugiau linksminosi. Kažkam gal teko pamatyti šio “chaltūros centro” ansamblio Punktas koncertą, o visiems likusiems išliko jų įrašai ,,Myliu Sadovniką'', “Tarmenų giesmės”, ,,Svetimas, Nostalgiškas ir Kvailas''. Tie seni geri laikai… Kai Antakalnio pankai, užgrobę taros supirktuvę, gerdavo ten surūgusį alų, miegodavo ant tuščios taros dėžių, kartais net koncertuodavo. O laisvu laiku vaikydavo tuščius butelius bandančius priduoti pensininkus, vadindavo juos sadovnikais ir tvatindavo dėžėms tampyti skirtais geležiniais kabliais, taip bandydami atjauninti akivaizdžiai senstantį rajoną. Niekas nebeprisimena, kiek tame yra tiesos. Bet iš legendos žodžių neišmesi. Būtent postsovietinėje- postmodernistinėje senos taros supirktuvės erdvėje gimė idėja dainuoti apie visa tai, tai yra apie savo darbą. Tai buvo nenuobodi ir nenuvalkiota tema. Vėliau, tarmenams tapus chaltūrščikais, ji transformavosi į grupės ,,Armatūra'' kūrybą.
